Sustaines skausmas metafizika

XXI a. Trumpo administraciją, o pats susilaukęs kritikos iš skirtingų pusių. U V E R T I Ū R A 29 skaičius nuo to laiko labai išaugo rašant šias eilutes - iki aštuonioli­ kos milijonų , bet taip nutiko iš dalies todėl, kad įsipainiojau į politi­ nius ginčus, sukėlusius nepaprastai didelį susidomėjimą. Tad su šia problematika susijęs tyrimas turėtų atskirti tuos modelius vieną nuo kito. Kiekvienas veikiantis asmuo ágyvendina ðiuos dalykus kitaip, konstruodamas reikðmes, formuodamas savimonës identitetà ir kurdamas prasmes. Neturėtumėte būti partneriai su tuo dujomis žudančiu gyvuliu, kuris žudo nekaltus žmones ir tuo mėgaujasi.

Šablonas arba projektavimo taisyklių rinki- K u l t ū r o s b a r a sustaines skausmas metafizika 12 nys, paradoksalu, suteikia tam tikrą laisvę kurti objektus, taigi jie nėra kopijuojami. Kopija išstumiama tiesiogine šio žodžio prasme. Projektavimas ir statyba yra kūrybiniai procesai, susidedantys iš įvairių etapų, kurie priklauso nuo daugybės veiksnių, o ypač nuo gamtinės įvairovės. Variantiškumas priklauso nuo aplinkos galių, kurių poveikis susijęs su konkrečia vieta, bet skirtingu laiku gali veikti skirtingai net ir toje pačioje vietoje.

Alexanderis veikale Tvarkos prigimtis pabrėžė, kad tradicinės ir namudinės architektūros pobūdis visada yra kuriamasis. Paprasčiausioms genčių gyvenvietėms būdinga didžiulė įvairovė. Net architektūra, suprojektuota paisant griežtos senovinės orderių sistemos, išvengia monotonijos, čia jos pasitaiko labai nedaug.

Priežastis paprasta tų statinių funkcijas žmonės kaskart natūraliai pritaiko prie įvairių konkrečios vietos sąlygų. Įsibėgėjant industrializacijai, projektavimo paradigma drastiškai pakito užuot kūrus formas, imta jas kopijuoti.

Tai tapo ankstyvosios masinės gamybos esme. Identiškos, tariamai labai paprastos ir nebrangios kopijos virto norma ir pagrindine industrinio projektavimo kliše. Tačiau identiškų kopijų gaminimas reiškė, kad projektuojama, ignoruojant vietos specifiką ir jėgas, verčiančias prisitaikyti prie aplinkos.

Industrinė epocha pasinėrė į monotonišką linijinio pobūdžio kopijavimą Salingaros, Įsigalėti monotonijai leido psichologiškai iš principo palanki visuomenės reakcija į mechanišką tvarką ir pasikartojimo idealą. Aplinkos vienodėjimas smarkiai paveikė žmonių psichiką. Įsivyravo pasaulėžiūra, pagal kurią vizualinė monotonija, išstumianti natūralių formų įvairovę, anksčiau laikytą išskirtine aplinkos ypatybe, tapo viešuoju gėriu. Industrinė gamyba, užtikrinanti ekonominį augimą ir gerovę, neišvengiamai remiasi monotonija, taigi projektavimo įvairovė yra neabejotinas ekonominės plėtros stabdis.

Tačiau dabar visuomenę vėl pamažu užvaldo noras vietoj monotonijos susigrąžinti artritas sulyginti 2 laipsnių, ypač srityse, kurios skelbiasi teikiančios pirmenybę kūrybai, tarp tokių yra ir architektūra. Gamta iš tikrųjų nemėgsta monotonijos Salingaros, Gal pasirodys keista, bet ir geologiniai mechanizmai priklauso nuo jėgų, lemiančių kaitą, tai erozija, spaudimas, apledėjimas, atšilimas, plokščių slinktys, įtrūkimai ir t.

O biologiniai mechanizmai veikia pagal esminius organinius principus, skatinančius augimą, reprodukciją ir nykimą. Organizmai kuria kopijas, pasitelkdami DNR, todėl rezultatai, regis, turėtų būti identiški, tačiau taip nėra.

Viskas gamtoje kuriama, niekas niekada nekopijuojama. Kiekvienas objektas ar organizmas kuriamas pagal tą patį projektavimo šabloną, tačiau kiekvienu atveju rezultatas būna skirtingas.

Individualūs objektai ir organizmai skiriasi, nes tolydžio kuriamos bent nedidelės variacijos. Tad kiekvieno gamtos objekto, nesvarbu, ar sustaines skausmas metafizika apie uolos susiformavimą, ar apie salamandrą, evoliucinis tarpsnis visada yra kompleksiškas ir niekada nebūna monotoniškas. Architektūra žmonėms, o ne mašinoms Kuo mašinos skiriasi nuo gyvų organizmų Per savo gyvenimą žmonės susiduria su labai įvairaus pobūdžio architektūrine patirtimi.

Paaiškinti skirtumus galima, pasitelkiant kontrastą tarp mašinos ir organizmo šios sąvokos yra esminės architektūros supratimui ir vertinimui Salingaros, Masden, Pagrindinis skirtumas tarp mašinos ir organizmo, suprantama, nėra susijęs su architektūra.

Ypač gerai jį išaiškino Santjago kognityvinė mokykla Hallowell, Trumpai aptarkime svarbų šiuo atžvilgiu Humberto Maturanos ir Francisco Varelos tyrimą. Pirmiausia, aplinka, kurioje vystosi organizmai, yra konkurencinė, priešiška. Gyvas organizmas tai savarankiška būtybė, turinti įrankius, padedančius pažinti aplinką ir prie jos prisitaikyti. Biologinės jėgos nenutrūkstamai skatina aplinkos veiksnius, kad šie palaikytų organizmo gyvastį, o jam nurodo, kaip elgtis, kad sustaines skausmas metafizika.

Judrus organizmas pats nusprendžia, kur link jam judėti, kur sustoti, pasitelkdamas ištobulintas jusles, leidžiančias orientuotis erdvėje. Įprasta fizinė aplinka padidina organizmo galimybes išlikti, apibrėžia gyvensenos modelius, kurių jis instinktyviai ieško.

Ir atvirkščiai jei nesama gyvensenos modelių, organizmą apima nerimas. Bet koks nukrypimas nuo įgimtų gyvensenos modelių sutrikdo natūralias organizmo funkcijas ir veiksmus, verčia įjungti išgyvenimo mechanizmus. Į tokią prievartą jis reaguoja nenuspėjamai, tačiau griežtai laikydamasis logikos, būdingos jo išlikimo programai. Tikėtina, kad gyvūnui arba žmogui patiks atsikišusi konsolė, tačiau abu ims nerimauti, jei atsidurs po ja. Turime suprasti, kad projektavimo pobūdis keičia gyvybinę aplinkos dinamiką.

Pirmiausia turime išsiaiškinti jų gyvensenos modelių visumą, kad parinktume adekvačias projektavimo taisykles. Reikia sukaupti pirminę informaciją ir užmegzti grįžtamąjį ryšį, kad išsiaiškintume, koks statinys patogiausias vartotojams, ir sukurtume tinkamą aplinką. Esama būdų, tarkime, projektavimo modelių, padedančių iš anksto, kol namas dar nepastatytas, išsiaiškinti, kokia bus reakcija į projektą Alexander ir kt.

Projektuotojas turi numatyti visus būsimus teigiamus ir neigiamus vertinimus. Tradiciniai koridoriai sklidini natūralios šviesos, o daugybė vizualiai įdomių modelių užtikrina gydomąjį aplinkos efektą, kelia pozityvius jausmus: Ši erdvė tokia jauki, kad labiau norėčiau joje būti, užuot per ją tiesiog perėjęs. Priešingai negu gyvas organizmas, kuris atsiliepia į dirgiklius, todėl yra sunkiai kontroliuojamas, pati paprasčiausia mašina ar negyvas daiktas be vargo susidoroja su išoriniais veiksniais, nes nei vienas, nei kitas neturi jokių įgimtų gyvensenos modelių, prie kurių būtų prisirišęs arba nuo jų priklausomas.

Kas susiję

Išskyrus retas išimtis, mašinos nesąveikauja su aplinka, tad jos pokyčiai nedaro joms tiesioginės įtakos. Projektavimas organizmams ir mašinoms Projektavimas, prisitaikant prie gyvų organizmų, susijęs su iššūkiais, nes negalima iš anksto žinoti, kokie Koridoriai, sukurti pagal mašinos logiką, vartotojams kelia neigiamas emocijas:,ši erdvė šalta ir nuteikia depresyviai; sustaines skausmas metafizika kuo skubiau iš čia išeiti. Projektuoti mašinoms yra nesudėtinga tai industrinis požiūris į formą.

Čia svarbiausi kaštai, efektyvumas ir medžiagos. Tokiam mąstymui nereikalingas grįžtamasis ryšys. Architektas be vargo išranda bet kokius pavidalus, erdves ir paviršius, minimaliai pakankamus, kad mašina veiktų, o įgyvendina tai, nekeldamas jokių klausimų, nedarydamas testų. Saugiausia tiesiog nukopijuoti kokį nors ankstesnį industrinio projektavimo tipą. Efektyvumas nuslopina atsitiktinumus, o supratimo apie gyvybines struktūras stoka neleidžia į projektavimo K u l t ū r o s b a r a i 14 procesą įtraukti gyvensenos modelių.

Šiuolaikinės dirbtinės aplinkos pagrindinis bruožas monotoniškas industrinių tipologijų kartojimas. Nors pasitaiko pavienės unikalios formos, tačiau nė viena iš jų nepaiso prisitaikymo logikos. Ši plačiai paplitusi praktika yra aplinkai jautraus projektavimo, taikant gyvensenos modelius, priešingybė.

Kuriama mašinoms, o ne gyviems organizmams. Maturana ir Varela teigia, kad tokio projektavimo sprendimų pagrindas brutalus kišimasis ir kontrolė, užuot ieškojus grįžtamojo ryšio ir siekus kuo geriau pažinti vietos dvasią. Norima visą aplinką nustelbti visais atžvilgiais, nesistengiama nei pažinti, nei suprasti gyvensenos modelių, juo sustaines skausmas metafizika juos gerbti ir prie jų prisitaikyti.

Jei rinksimės antrąjį variantą, tada teks nustatyti ir dokumentuoti, kokį poveikį dirbtinė aplinka daro žmonėms ir gamtai. Projektavimo tikslas tokiu atveju pasitelkiant materiją, palaikyti natūralias gyvybines struktūras. Gyvybinė struktūra turėtų atsirasti iš gyvensenos modelio Modeliai, apibūdinantys esminius santykius tarp sistemos elementų, gali būti išskirtinai naudingi įrankiai kompleksiškumui suvaldyti ir jį kurti.

Šią tiesą, gerklės sąnarių be priežasties amžius taikytą žmogaus gyvenamosios aplinkos kūrimo praktikai, pastaruoju metu jau ištyrė ir aprašė mokslas.

Kompiuterių specialistai gyvensenos modelių metodą pritaikė tam, kad suprastų ir suvaldytų kompleksiškumą. Išsiaiškinus, kaip modeliai atspindi gamtos kompleksiškumo tvarką, įvyko kompiuterinės technologijos proveržis, skatinantis ekonomikos augimą, tiek industrinės, tiek ir kitų visuomenės gyvenimo sričių plėtrą Leitner, ; Mehaffy ir Salingaros, Elgsenos modelis ir bet kokios žmogaus veiklos praktika susiklosto, ilgą laiką nuolat kartojant tam tikrus veiksmus, o kiekvienas pakartojimas ir žinių gausinimas remiasi tuo, kas perimta iš pirmtakų.

Bet koks modelis, nulemtas tokios evoliucinės selekcijos, negali būti redukuotas, pasikeitus vos kelioms kartoms, vadinasi, jo nesuprasime, jei dėmesys bus sutelktas į paprastesnius komponentus. Tai ne ankstesnių elementų gausinimas, bet jų kompleksiškumo didinimas.

Šis augimas darosi vis subtilesnis, vis lengviau pritaikomas ir vis detaliau atspindi gamtos darbą. Tai ir yra gyvensenos modelis. Sistema, kuriai būdingas aukštas naudingų tarpusavio ryšių lygis, tokius modelius derina vienus su kitais Salingaros,5 skyrius.

Technika, primenanti genetinį programavimą, čia pasitelkiama tam, kad suvaldytume kompleksiškumą, negriaudami jo tvarkos. Tyrinėjant didžiulį galimų variacijų kiekį, atsirenkamas optimaliausios konfigūracijos modelis, teikiantis naudingiausią grįžtamąją informaciją. Tiesiogiai simuliuojama kompiuterinė evoliucija yra labai intensyvi, tad gautus rezultatus vertėtų saugoti, pasitelkiant modelio formatą.

Kas yra gyvensenos modeliai? Erdve, egzistuojančia,ten, kitapus, žmonės nenori naudotis, tai lemia gilios psichologinės priežastys. Priešingai negu sako,modernistai ir,postmodernistai, yra tik du urbanistinės erdvės tipai žmogiškas ir nežmogiškas.

My son was a Columbine shooter. This is my story - Sue Klebold

Neįtikėtina, tačiau ištisus dešimtmečius kūrėme nejaukias, priešiškas erdves, kurios, pasak vartotojų, kelia nerimą, stumia į depresiją. Dvylika pavyzdžių, kuriuos parinkau iš Christopherio Alexanderio Modelių kalbos, galėtų padėti architektams atsikratyti šios ydingos praktikos. Pateikiu tuos modelius su aprašymais, kuriuos parengiau, akcentuodamas erdvinius aspektus.

Vis dėlto raginčiau paskaityti originalą ir susipažinti su išsamesnėmis kiekvieno iš sunumeruotų modelių versijomis, kur pateiktos detalios nuorodos, argumentai, moksliniai vertinimai. Dvylika erdvės modelių Modelis nedidelės viešosios aikštės. Kurkime maždaug 60 kvadratinių pėdų pločio aikštes. Jų ilgis gali būti įvairus. Sienos, kurios visiškai arba iš dalies užsklendžia erdvę, turėtų nuteikti mus jaustis taip, tarsi būtume atsidūrę dideliame atvirame kambaryje.

Modelis pozityvi lauko erdvė. Statiniai, iš dalies supantys lauko erdvę, nesvarbu, ar ji keturkampė, ar apvali, turėtų kartu su siena brėžti įgaubtą perimetro ribą, tada erdvė atrodys išgaubta.

Modelis gyvybingi kiemai. Geriausi kiemai turi daug įėjimų, atveria vaizdą į gatves, esančias už jų, o supančios sienos nėra aklinos. Tokie kiemai mėgstami labiausiai. Modelis aktyvios kišenės. Urbanistinės erdvės sėkmė priklauso nuo to, kas gali vykti jos pakraščiuose. Erdvė bus gyvybinga, jei pakraščiuose bus pakankamai kišenių, skirtų aktyviai veiklai. Modelis šešių pėdų balkonas. Balkono erdvė turi būti mažiausiai šešių pėdų gilumo. Pageidautina, kad ji būtų bent iš dalies uždara, pridengta nuo kaimynų šoniniais ekranais arba iš dalies įtraukta į fasadą.

Nišiniai balkonai suteikia nuostabų privatumo pojūtį. Jei balkonas yra siauresnis negu šešių pėdų sustaines skausmas metafizika visiškai atviras arba ištisai konsolinis, sustaines skausmas metafizika naudojamasi retai. Modelis nišos. Kad sustiprėtų intymumo įspūdis, patartina naudojamą mažesnę erdvę, iš dalies uždarą ir su žemesnėmis lubomis, kurti didesnėje. Jos plotis ir ilgis turėtų būti apytikriai šešios pėdos.

Modelis lango vieta. Įgaubta siena gali apimti ir langus. Pavyzdžiui, maža vieta sėdėjimui prie palangės, vidutinio dydžio įlanka, kai langai apgaubia išsikišusią erdvę, arba didelė įstiklinta niša, kai langai iš dalies gaubia kambarį. Modelis darbo vieta. Tinkamiausia vieta darbui yra ten, kur ne daugiau kaip 50 ar 75 proc. Reikia skirti nors 60 kvadratinių pėdų žmogui. Modelis lovos niša. Sudarykite lovos dalinio uždarumo įspūdį.

Erdvė turi būti patogi, ne per maža, o lubos žemesnės negu pagrindinėje miegamojo dalyje. Modelis lubų aukščio variacijos. Skirtingi lubų aukščiai padidina kiekvieno kambario jaukumą. Aukštos lubos suteikia daugiau formalumo, žemos atrodo mažiau formalios, žemiausios lubos dengia nišas, suteikdamos joms intymumo. Modelis vidaus erdvės forma.

Vidaus erdvė turėtų būti apytikriai kvadratinio plano su tiesiomis, vertikaliomis sienomis praktiniais sumetimaistačiau su įgaubtomis dalimis ten, kur įmanoma, ir su simetriškomis sustaines skausmas metafizika lubomis. Vienpusės, nuožulnios lubos ir aštrūs, nuožulnūs kampai nuteikia nejaukiai. Modelis vaikų urvai.

Sukurkite nedideles, į urvus panašias erdves namo viduje ar išorėje, kur vaikai galėtų žaisti, semdamiesi patirties. Tokie gyvenamųjų namų modeliai tai žmogiška erdvė, kuri apgaubia ir atgaivina. Ji reiškia daug daugiau už mechaniškai naudingą plotą. Tai pirmapradis, biologinis erdvės pojūtis, atskleidžiantis dažnai netiesioginę architektūros reikšmę.

Būtent to ilgai ieškojo architektai, tačiau labai nedaug jų įstengė tai suvokti. K u l t ū r o s b a r a i 16 Paprasti empiriniai faktai, koduoti šiuose modeliuose, rodo, kad nė kiek ne mažiau svarbu suvokti ir tas gyvenamųjų erdvių ypatybes, kurios slypi daug aukštesniame lygmenyje, negu esame įpratę manyti. Struktūriškai pasinaudojus aukšto pastato pėda ir pavidalu, galima sukurti pusiau uždarą urbanistinę erdvę.

Anksčiau slėgusi psichologiškai, nenaudojama eksterjero erdvė dabar tapo adaptyvi. Naudingas interjero plotas liko toks pat. Tai, ką pakartotinai aptinkame šiose modelių santraukose kaip dalinį, nei per mažą, nei per didelį uždarumą ir poreikį statyti įgaubtas sienas, kad sukurtume išgaubtą erdvę, Alexanderis vadina pozityvia aplinka. Reikia naujos adaptyvaus projektavimo metodologijos, kad atgautume prarastą erdvinį jautrumą ir vėl nusiteiktume kurti tausojančias erdves.

Tai būtina, kad dirbtinė aplinka sudarytų sąlygas jaustis sveikai ir patogiai. Jei architektui atrodo, kad šie modeliai tariamai sentimentalūs, vadinasi, gydomąjį erdvės poveikį jis atmeta ideologiniais sumetimais. Erdvinio projektavimo modeliai, glaudžiai susiję su biofiliškomis nuostatomis, jau sulaukė mokslininkų paramos Browning ir kt. Atmintis, paveldėta iš evoliucinės protėvių aplinkos, vis dar yra išsaugojusi proskynos, skliauto, urvo prototipus.

Tokia aplinka užtikrina tam tikro laipsnio uždarumą. Antra, paveldėjome ir neurologines reakcijas, daugybę metų tobulintas išlikimo labui, tai gebėjimas įvertinti aplinkos saugumą arba priešiškumą.

Adaptyvus projektavimas remiasi savybėmis, kurios pavertė mus žmonėmis. Kaip kuriamos gydomosios erdvės Erdvė gali apsaugoti nuo įtampos Aplinka, atliepianti gyvybinę struktūrą, leidžia gyventi visavertiškai. Architektūra turėtų tai skatinti, o ne slopinti. Išsilaisvinę nuo nerimo, kurį kelia atšiaurūs pastatai, erdvės, paviršiai, pajuntame, kaip pasąmonę užlieja teigiamos emocijos. Statinys, suprojektuotas, atsižvelgiant į natūralius neurobiologijos ritmus, gali kelti pasitenkinimą. Panašiai žmogaus kūnas, fizinė išvaizda sužadina arba slopina seksualinį susijaudinimą.

Yra daugybė pavyzdžių, kai fizinė forma, tinkamai suderinta su gamtine aplinka, sukelia emocinį atgarsį tiek sąmonės, tiek pasąmonės lygmeniu Salingaros, Christopheris Alexanderis ir kiti stengėsi kurti projektavimo modelius, paremtus žmogiškumu, leidžiančius išvengti įtampos, kurią kelia netinkama aplinkos objektų ir erdvių geometrija. Architektūros gebėjimas apsaugoti nuo įtampos išlaisvina ir nuteikia būti labiau žmogiškais, leidžia jaustis sveikesniems.

Tradicinis kiemas grindžiamas susipinančiais gyvensenos modeliais. Jų kombinacija tarsi sako:,būk čia savo malonumui, naudokis aplinka, bendraudamas su kitais.

Sėkmingų projektų pagrindas yra gyvensenos modeliai. Žmonija nuo senų senovės kūrė gyvenamąją savo aplinką, eidama bandymų ir klaidų keliu, ieškodama tokios erdvinės sąrangos, kuri leistų gerai jaustis tiek fizio- 14 K u l t ū r o s b a r a i 17 logiškai, tiek psichologiškai.

  • Šį leidinį dra u d žiam a a tg a m in ti bet kokia fo rm a ar būdu, viešai skelbti, ta ip p a t padaryti viešai prieinam ą kom piu terių tinklais in tern e teišleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nu om oti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
  • Artritas pirštai rankos testavimas ir gydymas
  • Nuo m.
  • Harari knygų idėjomis, papildytomis kai kuriomis mano įžvalgomis, kurios nėra labai sudėtingos.
  • Jis gali padėti nustatyti kognityvinius sutrikimus pacientams, sergantiems šizofrenija, depresija, esant demencijai, taip pat vertinant gydymo efektyvumą.

Gyvenamųjų namų modeliai atsirado, evoliucionuojant statinių formai, tai buvo ilga selekcija, susijusi su tūkstančiais eksperimentų. Sprendimą iš įvairių galimybių pasirinkti gydomąją architektūrą lėmė suvokimas, kad ilgalaikę gerovę lemia gera sveikata.

Skauda peties sąnario kaulus procesas panašus į genetinį programavimą, kurio programinė įranga atsirado po milijonų bandymų, kol buvo atrinkta tai, kas geriausiai tinka, siekiant norimo rezultato Leitner, Įvairius modelius, atsiradusius tyrinėjant, kas gi sieja vartotojus su jų aplinka, Alexanderis pristatė knygoje Modelių kalba.

Pagrindinis atrankos kriterijus buvo gydomoji patirtis, sustaines skausmas metafizika modelis pritaikomas, bandant nustatyti tinkamas projektavimo ribas.

Pasaulėžiūra, pripažįstanti šio reiškinio svarbą, suvokia, kokia glaudi žmonių sąveika su aplinka ir kokią įtaką tai daro sveikatai. Tačiau pasaulėžiūrai, kuri pastatus laiko skulptūriniais objektais, neturinčiais nieko bendra su aplinka, remtis gyvensenos modeliais atrodo beprasmiška. Tradicinė architektūra siūlo sėkmingus projektavimo sprendimus. Ar bus remiamasi gyvensenos modeliais, priklauso nuo to, kiek tokia praktika paplis globaliu mastu. Akivaizdu, kad geografiškai izoliuotos bendruomenės remiasi būtent jais.

Jos gali būti įvairiais atžvilgiais skirtingos, tačiau žmogaus kūnas visose pasaulio vietovėse mažai kuo skiriasi, taigi peršasi išvada, kad geometriniai projektavimo sprendimai irgi turėtų būti panašūs. Taip ir yra! Įvairių laikų, skirtingiausių kultūrų sociogeometriniai modeliai, atliepiantys gyvenseną ir užtikrinantys gerą savijautą, mažai kuo skiriasi. Rašytojas Honorė de Balzacas, aprašy­ damas pobūvius ir šventimus savo gimtojoje Prancūzijoje, aiškino, kad kiekviename iš pažiūros vientisame vakarėlyje visada vyksta du vakarėliai.

Pirmąsias valandas susirinkusiuosius stelbia nuobodūs, vaidinantys ir pasipūtę žmonės bei lankytojai, greičiausiai atėję su­ sitikti su kokiu vienu ypatingu žmogumi, kuris patvirtintųjų pačių susigalvotą grožį ir padėties solidumą. Tada kurią labai vėlyvą va­ landą, kai dauguma svečių jau būna išsiskirstę, prasideda antra­ sis, tikrasis vakarėlis.

Jame pokalbį palaiko kiekvienas dalyvis, o juokas iš visų plaučių pakeičia iškrakmolytą bendravimą. Wodekas buvo sidabrinių plaukų, liūto stoto medžioklis, nuo­ lat ieškantis viešai kalbančių intelektualų, sustaines skausmas metafizika, kaip rasti žmo­ nių, kurie gali tikrai kalbėti priešais televizijos kamerą ir atrodyti nuoširdūs, nes jie tokie ir yra o kameros viską labai tiksliai užfik­ suoja.

sustaines skausmas metafizika

Jis dažnai tokius žmones vadindavo į savo svetainę. Tądien Wodekas pasikvietė Toronto universiteto psichologijos profesorių, atitinkantį įprastą tvarką: jo trykštantis intelektas buvo susiliejęs su emocijomis. Wodekas buvo pirmasis nusprendęs Jordaną Pe­ tersoną pastatyti prieš kamerą. Jis pagalvojo apie profesorių kaip apie mokinių ieškantį mokytoją, nes šis visada buvo pasiryžęs ką nors paaiškinti.

Visiems pasisekė, kad Jordanui patiko televizijos kamera, o kamerai patiko jis. Tą popietę didelis stalas buvo paruoštas lauke, Szemberg-Bekierų sode.

Aplink jį susirinko tradicinė lūpų ir ausų bendrija bei loqua­ cious virtuosos - šnekučiai. Jam tebe­ kalbant žaidėme muzikines kėdes, kad pabėgtume nuo vabzdžių, bet liktume palei stalą, nes šis naujas mūsų susibūrimų personažas buvo tikrai įdomus. Jis turėjo gan keistą įprotį apie didžiausias problemas prašnekti su bet kuriuo greta prie stalo sėdinčiu kaimynu - dauguma jų buvo nauji pažįstami, - tarsi paprasčiausiai plepėtų apie orą.

sustaines skausmas metafizika

Bet Peterso­ nas, nors ir eruditas, nebuvo joks pedantas. Jis degė entuziazmu vaikiščio, kuris ką tik išmokęs ką nors nauja nori tuojau pat pasi­ dalyti su kitais. Taip pat atrodė, kad jis turi išankstinių nuostatų, kokių paprastai turi vaikai prieš išmokdami, kokie nuobodūs gali būti suaugusieji, - jei jam kas nors buvo įdomu, turėtų būti įdo­ mu ir visiems kitiems.

sustaines skausmas metafizika

To kaubojaus pasirinktos temos buvo šiek tiek berniukiškos, tarsi visi būtume kartu augę nedideliame mieste­ liūkštyje ar vienoje šeimoje ir kartu mąstę apie tas pačias žmonijos egzistencijos problemas. Bet visi jo klausėsi iš nuostabos ištįsusiais veidais, nes iš tiesų jis samprotavo visiems rūpimais klausimais. Buvome vienoje draugėje su labai daug išmanančiu, bet šnekan­ čiu visiškai neredaguota šnekta mokslo žmogumi.

Jo mąstymas veikė kaip mašina, atrodė, jam reikia mąstyti balsu, kad jo smege­ nų žievės variklis užsikurtų ir imtų galvoti, o variklio apsukos judėti greitai, kad viskas veiktų gerai. Kad mechanizmas pakiltų nuo že­ mės. Vos ne kaip maniako, bet jo mechanizmas net tuščiomis ap­ sukomis išsilaikydavo deramame aukštyje. Dvasingos mintys iš jo tiesiog trykšte tryško. Bet, kitaip nei akademikai, kurie gavę žodį ramiai dėsto savo idėjas, jam, regis, tikrai buvo smagu, jei kas nors su juo nesutikdavo.

Jis nesitraukdavo ir neimdavo neigti. Negalėjo nesukrėsti kitas neįprastas jo būdo bruožas: šis sme­ geninėms Petersonas buvo be galo praktiškas. Jo pavyzdžiai buvo kupini kasdienio gyvenimo vartosenos: verslo vadybos smulkme­ nų, instrukcijų, kaip gaminti baldus didumą savo baldų jis sumeis­ travo savo rankomiskaip pastatydinti nedidelį namelį, kaip jau­ kiai pertvarkyti kambarį šis jau tapo interneto memu. Man visada labai patiko Vidurio Vakarų prerijų tipažai, užaugę kaimo ūkiuose ir ten išmokę visokių gamtos gudrybių ar kilę iš kokio miestelio, savo rankomis dirbdinęsi daiktus, ilgą laiką leidę ore, apsupti negailestingų gamtos gaivalų.

Jie arba būdavo sava­ moksliai, arba į universitetą patekdavo nepaisydami likimo kliūčių. Mano galva, jie gerokai skyrėsi nuo savo bendraamžių miestiečių, kurių biografijose aukštasis mokslas buvo įrašomas iš anksto ir ku­ rie nemanė, kad toks galėtų būti jų gyvenimo galutinis tikslas, o ne trumpas laikotarpis pakeliui į karjeros aukštumas. Tie vakariečiai buvo kitokie: savamoksliai, neprivilegijuoti, uolūs, geri kaimynai ir ne tokie rafinuoti kaip daugybė didelių sustaines iš riešų sužeistas išeivių, daug lai­ ko praleidžiančių namuose ir kaitaliojančių simbolius kompiute­ rių ekranuose.

Šitam kaubojui psichologui, regis, rūpėjo tik tokios mintys, kurios galėjo kokiu nors būdu kam nors padėti. Po biheviorizmo studijų jį smarkiai patraukė psichoanalizė ir jos temos - sapnai, archetipai, vaikiškų konfliktų apraiškos suaugusiųjų pasaulyje, gynybinės pozicijos ir kasdienė jų racionalizacija. Jis buvo išskirtinis - ypatingas, vienintelis tyrimais besiverčiantis Toronto universiteto Psichologijos fakulteto darbuo­ tojas, turintis ir savo praktiką klinikoje.

Man apsilankius pokalbį pradėdavom pasierzinimais ir juoke­ liais - toks buvo pas save į svečius užsukti nuolat kviečiantis Peter­ sonas, kilęs iš mažo miestelio Albertos tyrlaukiuose.

Ant sienų puikavosi aliejaus drobės, kelios drožinėtos kaukės ir abstraktūs portretai, bet visus gožė originalių socialistinio realizmo stiliaus paveikslai, vaizduojantys Leniną ir ankstyvosios SSRS ko­ munistus.

Netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai visas pasaulis su palengvėjimu atsipūtė, Petersonas prisipirko šitos propagandos internetu už juokingus pinigus. Paveikslai, šlovinantys sovietų re­ voliucijos dvasią, kabėjo ant kiekvienos sienos ir lubų, net išvietėse.

Ir kabojo jie ten ne todėl, kad Jordanas sustaines skausmas metafizika kokioms sustaines skausmas metafizika totalitarinėms idėjoms, o todėl, kad jis norėjo prisiminti tai, ką visi kiti stengėsi pamiršti: kad dėl utopijos buvo nužudyta šimtai mili­ jonų žmonių.

Bet nerimą numaldydavo nuostabi, nepakartojama ir visur dalyvaujanti Peter­ sono žmona Tammy, skatinanti šitą keistą poreikį dar labiau pasi­ reikšti! Albertoje nufilmuota komedija. PRATARME 13 bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš balos - visų mūsų bendro domėjimosi objektu. O tada dar valandų valandos pokalbių aptariant tai, ką galėčiau pavadinti menkesnėmis problemomis menkesnėmis, nes jos rečiau sutinkamos - žmogaus gebėjimą kurti blogį dėl blogio ir pasitenkinimą, kurį žmonės jaučia naikindami kitus.

sustaines skausmas metafizika

Taigi, mes šnekučiuodavome gurkšnodami arbatą jo virtuvės požemių pasaulyje, kurio sienos buvo nukabinėtos to keisto meno kolekcija, vaizdiniu jo nuoširdaus troškimo žengti toliau nei įpras­ tos kairioji ar dešinioji ideologijos, kad praeities klaidos nebūtų pa­ kartotos, žymekliu.

Po kurio laiko jau visai nebebuvo keistas tas ar­ batos gurkšnojimas virtuvėje, šnekučiuojant apie šeimines proble­ mas, apie ką tik perskaitytas knygas po tais grėsmingais nuo lubų žiūrinčiais paveikslais.

Visa tai buvo tiesiog gyvenimas tokiame pa­ saulyje, koks jis buvo arba ir toliau egzistuoja kai kuriose vietose. Chaosas yra visa tai, ko mes nežinome, ir bet kuri mums nepažįstama teritorija, kuria mes turime keliauti išoriniame ar vidiniame savo psichikos pasaulyje. Knyga yra ypatinga, nes joje Petersonas pa­ rodo, kaip giliai įsišaknijusi yra tokia situacija evoliuciniame kelyje, mūsų DNR, mūsų smegenyse ir mūsų seniausiuose pasakojimuose.

Jis paaiškina, kad tie pasakojimai išliko iki šių dienų ir vis dar gali mums uždegimas sąnaryje yra veido susidoroti su abejonėmis ir neišvengiama nežino­ mybe. Bet ta knyga yra pamatinės svarbos, nes kad ir kokie yra mūsų ge­ nai ar gyvenimo patirtys ar sustaines skausmas metafizika skirtingai mūsų lanksčias smegenis suformavo patirtis, mes visi susiduriame su nežinia ir visi bandome nuo chaoso pasitraukti į tvarką.

Jis jautėsi privaląs suprasti, kaip žmonės sugeba viską paaukoti dėl savo tapatybės, kad ir kokia ji būtų.

Taip pat jis manė turįs suprasti ideologijas, kurios totalitari­ nius režimus skatino elgtis panašiai, - taikyti to paties elgesio ver­ siją - žudyti savo šalių gyventojus. Ideologijos yra paprastos idėjos, apsimetančios mokslu, arba filo­ sofija, kuri baudžiasi paaiškinti, koks sudėtingas pasaulis, ir pasiūlyti sustaines skausmas metafizika, kaip jį patobulinti.

Ideologai yra žmonės, apsimetantys žiną, kaip pasaulį paversti geresne visų gyvenimo vieta, užuot susitvarkę savo pačių vidinį chaosą. Kario tapatybė, kurią jam suteikia ideolo­ gija, paslepia irjo chaosą.

Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti bėjimu kurti blogį gėrio vardu ir psichologinę saviapgaulės paslaptį kaip smarkiai žmogus gali save apgaudinėti ir nuolat sausas kilti iš balos - visų mūsų bendro domėjimosi objektu. Jordanas pasiūlo ir praktinių patarimų, kaip tai padaryti. Negana to. Komunizmas pasisko­ lino Egipte kenčiančių Izraelio vaikų istoriją apie pavertąją klasę, turtinguosius jų persekiotojus ir vadą - tokį pat kaip Leninas, iške­ liaujantis svetur ir gyvenantis tarp pavergėjų, o paskui vedantis pa­ vergtuosius į Pažadėtąją žemę į utopiją; į proletariato diktatūrą.

Kad gerai suprastų ideologijos prigimtį, Jordanas daug skai­ tė ne vien apie sovietų gulagą, bet ir apie Holokaustą bei nacizmo įsigalėjimą. Iki tol niekad nebuvau sutikęs savo kartos krikščioniu gimusio žmogaus, kuriam taip labai rūpėtų Europos žydų likimas ir kuris taip sunkiai būtų triūsęs, kad suprastų, kaip Holokaustas galėjo atsitikti.

Aš taip pat visa tai uoliai studijavau. Mano tėvas ka­ lėjo Aušvice ir išgyveno. Mano senelė buvo vidutinio amžiaus, kai akis į akį susidūrė su nacių daktaru Josefu Mengele, kuris su savo aukomis vykdė neapsakomai žiaurius eksperimentus. Ji taip pat iš­ gyveno Aušvice, nes nepakluso įsakymui stoti į vieną eilę su žilais ir nusilpusiais senukais, atvirkščiai - ji prisijungė prie jaunesniųjų.

Antrą sykį ji išvengė dujų kameros išmainiusi maistą į plaukų da­ žus, kad nebūtų nužudyta, nes atrodė per sena. Mano senelis, jos vyras, išgyveno Mauthauzeno koncentracijos stovykloje, bet mirti­ nai užspringo pirmu tikro maisto kąsniu prieš pat išlaisvinimo die­ ną. Visa tai pasakoju, nes praėjus daugybei metų, kai tapome drau­ gai, Jordanui pasirinkus tvirtą klasikinę ir liberalią žodžio laisvės poziciją, kairiųjų pažiūrų ekstremistai jį kaltino kaip dešiniosios pakraipos fanatiką.

O aš paruošiau. Turint tokią šeimos istoriją kaip maniškė išlavėja ne tik žmogaus radaras, bet ir povan­ deninio pasiklausymo sonaras dešiniosios pakraipos fanatikams pastebėti.

Kur kas svarbiau - išmokstama atpažinti kito nusima­ nančio žmogaus įrankius, gerą valią ir drąsą su tuo fanatizmu ko­ voti, ir Jordanas Petersonas yra toks žmogus.

sustaines skausmas metafizika

Nusivylęs šiuolaikiniu politikos mokslu bandau suprasti naciz­ mo atsigavimą. Totalitarizmas ir prietarai buvo lemiamas veiksnys pasirinkti ne politikos mokslus, o pasąmonės, projektavimo, psi­ choanalizės ir grupių psichologijos regreso potencialo, psichiatrijos ir smegenų studijas. Jordanas politikos mokslus atidėjo į šalį dėl tokių pat priežasčių. Mūsų draugystė nebuvo kupina vien negandingų juodulių. Įpra­ tau lankyti kolegų profesorių paskaitas mūsų universitete, todėl vaikščiojau ir į jo paskaitas, kuriose auditorijos visada būdavo sau­ sakimšos.

Pamačiau tai, kas dabar visiems tapo prieinama interne­ tu: sumanų, dažnai švytintį viešą kalbėtoją, pačiame jėgų žydėjime, improvizuojantį kaip džiazo muzikantas; kartais jis priminė užside­ gusį prerijų pastorių ne savo evangeliniu darbu, o aistra, gebėji­ mu pasakoti istorijas su gyvenimiškos išminties užtaisu, žengiančiu koja kojon su tikėjimu ir netikėjimu įvairiomis idėjomis.

Jis taip pat lengvai persijungdavo ir į kvapą gniaužiantį bei sistemišką vir­ tinės sustaines skausmas metafizika studijų apibendrinimą. Petersonas meistriškai mo­ kėjo padėti studentams tapti mąslesniems ir apie save bei apie savo asmeninę ateitį imti galvoti atsakingiau. Jis juos išmokė pamėgti ga­ lybę geriausių kada nors parašytų knygų. Jordanas dosniai pateik­ davo spalvingų ir savaime suprantamų pavyzdžių iš savo klinikinės praktikos.

Eina nuo m. JAV Redakcijos adresas Latako g. Metafiziškos odės ir kančios. Kuris iš jūsų autonomiškas, meskite į mane

Jis kalbėdavo net apie savo paties silpnybes ir stulbina­ mai sujungdavo žmonijos evoliuciją su žmogaus smegenų veikla bei religiniais pasakojimais. Pasaulyje, kuriame studentai yra mokomi PRATARME 17 matyti evoliuciją ir religiją tiesiog kaip priešininkes taip moko to­ kie mąstytojai kaip Richardas DawkinsasJordanas rodydavo, kaip evoliucija, be visų kitų dalykų, padeda mums paaiškinti gilią psi­ chologinę daugybės senųjų pasakojimų trauką bei išmintį, prade­ dant Gilgamešu, pereinant į mažojo Budos gyvenimą, į egiptiečių mitologiją ir į Bibliją.

Jis, pavyzdžiui, parodydavo, kaip pasakojimai apie sąmoningą nuklydimą į nežinomybę - didvyrio kelias - atspin­ di universalias užduotis, kurioms vykdyti išlavėjo mūsų smegenys. Jis gerbė tuos pasakojimus ir nė kiek jų netrumpino, taip pat nieka­ da nesidėjo galinčiu išaiškinti visą sakmių išmintį. Jei nagrinėdavo tokią temą kaip prietarai arba jų jausmines artrozė gydymas - baimę bei pasišlykštėjimą, arba bendruosius skirtumus tarp lyčių, jis sugebė­ davo parodyti, kaip tos nuostatos atsirado ir kodėl jos išliko.

Bet užvis svarbiausia - jis supažindino studentus su temomis, kuriomis retai kada kalbama universitete, pavyzdžiui, tokiomis kaip paprasčiausias faktas, jog senieji žmonės - nuo Budos iki Biblijos autorių - žinojo, kad kiekvienas šiek tiek pavargęs suaugęs žmo­ gus supranta, jog gyvenimas yra kančia.

Jei tau ar šalia esančiam žmogui tenka kentėti - labai liūdna. Bet, deja, čia joks ypatingas įvykis. Taip atsitin­ ka, nes gimėme žmonėmis, tad mums buvo garantuota ir tam tikra kančių porcija. Ojeigu jūs arba jūsų mylimas žmogus dabar gyvena linksmai, visai gali būti, kad kančios jus apniks po penkerių metų, nebent būtumėte velnioniškai laimingi. Vaikus auginti sunku, dirb­ ti sunku, senti, apsirgti ir mirti yra sunku, ir Jordanas pabrėžda­ vo, kad kančią įmanoma įveikti tik savo jėgomis, nes meilės kupini santykiai, protas ar garsiausių psichologų psichologinės įžvalgos ne tik niekuo nepagelbės, bet viską tik dar labiau apsunkins.

Jis negąs­ dino studentų; iš tiesų jiems patiko atviras ir drąsinantis Jordano kalbėjimas, nes dauguma jų suvokė, kad jis sako tiesą. Greičiausiai sustaines skausmas metafizika, kad studen­ tų gyvenime egzistuojantys suaugusieji naiviai ėmė tausoti jaunimą taip uoliai, kad užsikrėtė iliuzinėmis fantazijomis, jog nekalbėdami su savo vaikais apie sustaines skausmas metafizika kažin kokiu stebuklingu būdu juos nuo kančių apsaugos.

Čia Jordanas papasakodavo mitą apie didvyrį - įvairiose kultū­ rose gyvuojančią temą, kurią psichoanalitiniu požiūriu yra išnagri­ nėjęs Otto Rankas. Remdamasis Freudu, jis pabrėžė, kad mitai apie didvyrius daugelyje kultūrų yra labai panašūs. Freudas daugiausia aiškino neurozes ir, be kitų dalykų, sutelkė savo dėmesį į tai, ką galėtume pavadinti pavargusio didvyrio Edipo istorija, o Jordaną domino triumfuojantys didvy­ riai.

SOCIOLOGIJA. MINTIS IR VEIKSMAS 2005 Nr. 1

Visose tose triumfo istorijose didvyriui tenka keliauti į nežinią, į nepažintas žemes ir smarkiai rizikuojant susidurti su milžinišku iššūkiu. Per tą procesą jo esybės dalis turi mirti arba ją tenka pra­ rasti, kad didvyris galėtų atgimti ir susiremti su iššūkiu.

Toks veiks­ mas reikalauja drąsos, apie kurią retai kada kalbama psichologijos paskaitose arba vadovėliuose. Tačiau, kad ir kaip būtų, mačiau jį ir, be abejo, Tammy parodant ne vien drąsą, bet ir toliau gyvenant pagal daugelį savo knygos taisyklių, o kai kurios jų yra labai griežtos.

Mačiau, kaip gyvendamas pagal tas taisykles jis suaugo iš nuos­ tabaus žmogaus, koks jau buvo, į daug galingesnę ir savimi pasiti­ kinčią asmenybę. Iš tiesų šitos knygos rašymo ir taisyklių plėtojimo procesas kaip tik ir baigėsi jo pasipriešinimu prievartiniam ar išrei­ kalautam žodžiui. Ir kaip tik tų įvykių metu jis ėmė internete skelbti savo mintis apie gyvenimą ir šias taisykles. Dabar, po milijonų jutubo peržiūrų, mes žinome, kad jo mintys sulaukė rezonanso.

PRATARME 19 Turėdami galvoje, kad nemėgstame taisyklių, kaip galėtume paaiš­ kinti nepaprastą jo paskaitų, kuriose buvo pateikiamos taisyklės, populiarumą? Žinoma, dėl savo charizmos ir reto užsispyrimo nesitaikstant ginti savo principus Jordanas iš pat pradžių subūrė pla­ čią internetinę auditoriją. Jo pirmųjų įrašų jutube peržiūros greitai išaugo iki šimtų tūkstančių. Bet žmonės ir toliau jo klausėsi, nes tai, ką jis sakė, atitiko jų gilų ir neišsakytą poreikį.

Taip yra todėl, kad norėdami išsilaisvinti iš taisyklių kartu siekiame ir struktūros. Ne be reikalo tarp šiandienos jaunimo jaučiamas gerokai dides­ nis taisyklių ar bent jau gyvenimo gairių alkis. Vakaruose tūkstant­ mečio vaikai gyvena unikaliu istoriniu laikotarpiu. Tikiu, kad jie yra pirmoji karta, kurią vienu metu mokyklose, koledžuose ir uni­ versitetuose daugybė mano kartos žmonių mokė dviejų, regis, vie­ na kitai priešingų idėjų apie moralę.

Dėl tos priešpriešos jie kartais pasijusdavo sutrikę, praradę orientaciją arba, dar baisiau, jiems nebuvo lemta suprasti išminties lobyno, apie kurio egzistavimą jie nieko taip ir nesužinojo. Taigi, nėra nieko kito, tik gimimo atsitiktinumas. Šiuo argumentu kuris jau tapo pažiūro­ mis grindžiama istorija moko, kad religijos, gentys, tautos ir etni­ nės grupės yra linkusios nesutarti pamatiniais klausimais, ir taip buvo visada. Šiandien postmodernistinė sustaines skausmas metafizika dar priduria teiginį, kad vienos grupės moralė yra niekas kita, kaip tik jos bandymas primesti savo jėgą kitai grupei.

Tr kadangi mes negalime atsirinkti tarp to, kas teisinga, ir to, kas neteisinga, arba kas yra gera, turbūt netinkamiausias dalykas, kurį suaugęs žmogus galėtų duotijaunimui, yra patarimas, kaip gyventi.

Tūkstantmečio vaikai, kuriems daž­ nai sakoma, kad jie gavo geriausią įmanomą išsilavinimą, iš tikrųjų sustaines skausmas metafizika nuo protinio ir moralinio rūpesčio stokos.

Iš tiesų jis siūlė psichoterapeutams, besiklausantiems savo pacientų, būti tolerantiš­ kiems, empatiškiems ir vengti išsakyti kritiškus bei moralizuojančius vertinimus. Bet visa tai buvo skirta konkrečiam tikslui - padėti pacientams jaustis patogiai, kad jie galėtų kalbėti visiškai nuoširdžiai, ir niekaip nesumažinti jų problemų. Toks būdas skatino pacientų sustaines skausmas metafizika nę refleksiją ir nekliudė jiems tyrinėti savo pačių užgniaužtų jausmų, troškimų, net gėdingų antivisuomeninių geidulių.

Kad ir kaip ten būtų, Freudas parodė, kad mes esame ir labiau nemoralūs, ir labiau moralūs, negu patys tą suvokiame. Bet Freudas niekada netvirtino kaip tie, kas nori visą kul­ tūrą paversti milžinišku terapijos seansukad žmogus visą savo gyvenimą turėtų nugyventi niekada nesusidarydamas nuomonės ar nebūdamas moralus.

Tą žodį vartojantis žmogus atrodo kaip anachroniškas artrozė pėdų pėdų tas ir veidmainis teisuolis.

Dorybės tyrinėjimas nėra tas pat kaip moralės teisinga ar netei­ singa, gėris ar blogis studijos. Aristotelis dorybes apibrėžė papras­ čiausiai kaip mažiausiai laimei palankius elgesio būdus. Jis paste­ bėjo, kad dorybės visada siekia pusiausvyros ir vengia ydų. Ta knyga yra pagrįsta patirtimi ir stebėjimu, o ne spėlionėmis, kokią laimę gali pasiekti žmogiškosios būtybės. Ugdyti sprendimus apie skirtumą tarp dorybės ir ydos reiškia protavimo, kurio galiojimas niekada nesibaigia, pradžią.

Atvirkščiai, mūsų moderniųjų laikų reliatyvizmas teigia, kad spręsti, kaip reikia gyventi, yra neįmanoma, nes tikras gėris ir tikra dorybė neegzistuoja jos abi yra reliatyvios. Tik tolerancija gali laiduoti skirtingų grupių suartėjimą ir apginti mus, kad nežalotume vienas kito. Todėl feisbuke ir kitose socialinių tinklų platformose žmonės skelbia apie savo vadinamąją dorybę, pasakodami visiems, kokie tolerantiški, sustaines skausmas metafizika ir užjaučiantys jie yra, ir skaičiuodami besikaupiančius patiktukus.

Jau nebekalba­ me apie tai, kad nėra dora pasakoti žmonėms, jog esi doras, tai savireklama. Dorybės afišavimas nėra dorybė. Dorybės afišavimas greičiausiai yra mūsų labiausiai paplitusi yda.

Bet, pasirodo, daugybė žmonių tiesiog negali pakęsti vakuu­ mo - chaoso, kuris yra gyvenimo dalis, smarkiai išopėjusi nuo šito moralinio reliatyvizmo; jie negali gyventi be moralinio kompaso, be idealo, į kurį galėtų nukreipti savo gyvenimus. Taigi, kartu su reliatyvizmu mes aptinkame iškerojusį nihilizmą bei desperaciją, taip pat atvirkščią moraliniam reliatyvizmui jausmą: aklą įsitikini­ mą, kurį siūlo ideologijos, aiškinančios, jog žino atsakymus į visus galimus klausimus.

Taip priartėjame prie antrojo mokymo, kuriuo yra bombarduo­ jami tūkstantmečio vaikai. Jie pasirenka humanitarines studijas, kad galėtų studijuoti nuostabiausias kada nors parašytas knygas. Bet jiems nėra pateikiamas knygų sąrašas; atvirkščiai, jiems pa­ renkama skaityti siaubingai supaprastintas ideologines tų knygų atakas.

Reliatyvistai yra kupini netikrumo, o ideologai yra visiškai atvirkščias reiškinys. Jie yra kupini savo hipersprendimų ir išcen­ zūruoja visa kita. Jie visada žino, kokie neteisūs yra kiti ir ką tuo klausimu reikėtų nuveikti. Kartais atrodo, jog vieninteliai žmonės, sustaines skausmas metafizika visuomenėje galintys duoti patarimų, yra tie, kas ma­ žiausiai turi ką pasiūlyti. Modernusis moralinis realiatyvizmas turi gausybę šaknų. Kai mes Vakaruose išmokome šį tą daugiau apie istoriją, supratome, kad skirtingos epochos vadovavosi skirtingais moraliniais kodeksais.

Kol keliavome per jūras ir tyrėme Žemės rutulį, daug ką sužinojo­ me apie tolimas gentis skirtinguose žemynuose, o tų genčių mora­ lės kodeksai buvo logiški jų bendruomenėse ir bendruomeninėse struktūrose.

Mokslas taip pat nemažai prisidėjo triuškindamas re­ liginį pasaulio supratimą ir taip išklibindamas religinės etikos bei taisyklių pagrindus. Todėl mes pirma turėtume susitarti dėl faktų, o paskui galbūt vieną dieną sukurti mokslinį etikos kodeksą visa tai dar tu­ rėtų atsitikti.

Bet mintis, kad galime lengvai atskirti faktus ir vertes, buvo ir lieka naivi; tam tikru požiūriu, asmeninės vertybės lemia, į ką jūs atkreipsite dėmesį ir ką įvertinsite kaip faktą. Mintis, kad skirtingos visuomenės turėjo skirtingas taisykles ir moralę, buvo paplitusi ir senųjų amžių pasaulyje, įdomu yra paly­ ginti jų atsaką į tokį suvokimą su naujųjų laikų atsaku reliatyviz­ mu, nihilizmu ir ideologija.

Kai senovės graikai nuplaukė į Indiją ir kitur, atrado, kad taisyklės, moralė ir papročiai skirtingose vieto­ se gerokai skiriasi, ir pamatė, kad aiškinimai, kas yra gera ir kas bloga, dažnai kildinami iš kokio nors protėvių autoriteto.

sustaines skausmas metafizika

Graikų atsakas buvo ne desperacija, o naujas išradimas: filosofija. Sokratas, reaguodamas į tą nežinomybę, penimą tų vienų kitiems prieštaraujančių moralinių kodeksų, užuot tapęs nihilistu, reliaty­ vistu ar ideologu, apsisprendė skirti savo gyvenimą išminties, kuri galėtų tuos skirtumus paaiškinti, paieškoms, t.

Tokio tipo klausimai, tikiu, gerokai pa­ gyvins šią knygą. Atradimas, kad įvairios visuomenės vadovaujasi skirtingomis mintimis, kaip reikėtų gyventi, senovės žmonių nesuparalyžiavo, tik padidino jų supratimą apie žmoniją ir suponavo maloniausius žmonijos kada nors girdėtus pokalbius apie tai, kaip reikėtų nugy­ venti gyvenimą. Tai pat ir Aristotelis. Užuot puolęs į neviltį dėl tų moralinių ko­ deksų skirtumų, jis aiškino, kad nors tam tikros taisyklės, įstatymai ir papročiai skirtingose vietose skiriasi, nesiskiria tai, jog visose vie­ tose žmonės yra apdovanoti tam tikra biologine dovana - taip ne­ išvengiamai rūpintis mirtingumu, kad sukurtų įstatymų ir taisyklių struktūrą.

Mintis, kad žmogaus gyvenimas galėtų būti laisvas nuo moralinių rūpesčių, yra fantazija. Ir turint galvoje, jog esame moralūs pa­ darai, kokie mums galėtų grėsti supaprastinto moderniojo reliaty­ vizmo padariniai? Tai reiškia, kad mes patys sau surišame rankas teigdami, jog esame tas, kas nesame. Tai - kaukė, bet keista kaukė, nes ji labiausiai apgauna tą, kas ją dėvi.

Raktu ssssssubrrraižžyk protingiausio postmodernisto-reliatyvisto profesoriaus mersedesą ir pamatysi, kaip reliatyvizmo kaukė kartu su apsimetimu, jog ne­ egzistuoja nei tai, kas teisinga, nei tai, kas neteisinga ir radikalios tolerancijos mantija kaipmat nukris. Kadangi vis dar nesame sukūrę moderniuoju mokslu pagrįstos etinės sistemos, Jordanas nė neketina kurti savo taisyklių tuščioje vietoje - atmesdamas tūkstančius išminties metų kaip paprasčiau­ sius prietarus ir neimdamas domėn didžiausių moralinių žmonijos pasiekimų.

Daug geriau yra suausti tai, ko mokomės dabar, su to­ mis knygomis, kurias žmonių padermė laikė tinkamomis išsaugoti tūkstančius metų, ir su pasakojimais, kurie, sugebėję atsispirti lai­ ko kėslams juos ištrinti, išliko iki mūsų dienų.

Jis elgiasi taip, kaip visada elgiasi padorūs vedliai: nesako, kad žmonių išmintis prasideda jo asmeniu, atvirkščiai, pirmiausia osteochondrozė ir sąnarių skausmas piasi į savo paties vedlius. Ir nors šitos knygos temos yra rimtos, Jordanui labai smagu prie jų prisiliesti lengvai, tai liudija skyrių pavadinimai.

Jis neapsimeta siekiąs ištyrinėti kiekvieną temą iki galo, kartais jo skyriuose galima aptikti kuo plačiausių samprotavi­ mų apie mūsų psichologiją, kaip jis ją suprantąs.

Nes jos iš tikrųjų ir yra taisyklės. Šio tyrimo tikslas buvo sustaines skausmas metafizika ir specifiškesnių P parametrų paieška. Iš viso ištyrėme 86 sveikus žmones 60 moterų, 26 vyrus, amžiaus vidurkis 45,9 metų. P potencialas buvo registruojamas naudojant klasikinį "atsitiktinio įvykio" metodą.

Tiriamasis buvo prašomas nekreipti dėmesio į nereikšmingus ir suskaičiuoti reikšmingus garso signalus, pateikiamus per ausines. Garso signalai skyrėsi savo savybėmis: reikšmingo dažnis Hz, pasirodymo sustaines skausmas metafizika 20 proc.

SOCIOLOGIJA. MINTIS IR VEIKSMAS Nr. 1 - PDF Free Download

Abiejų dirgiklių garso stiprumas - 60 dB. P potencialas buvo registruojamas Cz elektrodo remiantis tarptautine "" sistema vietoje. Analizės periodas - ms.